UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ generalinis direktorius Jonas Jurkus įsitikinęs: darbštus ir ryžtingas žmogus – visagalis!

Niekada, niekada, niekada nepasiduok. Šiuos kažkada pasakytus Vinstono Čerčilio žodžius nuolat sau kartoja Lietuvos socialdemokratų partijos Mažeikių skyriaus įkūrėjas bei buvęs daugiametis pirmininkas, UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ generalinis direktorius, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys bei Mažeikių meras, daugkartinis Mažeikių rajono įvairių daugiakovių, krosų čempionas, kurio net trys pasiekti rekordai iki šiol nepralenkti, Jonas Jurkus.
Mažeikiškis puikiai žino, kad kelias į sėkmę nuolat remontuojamas, todėl pasirinkus kryptį – visada pirmyn – būtina veikti ryžtingai ir atkakliai.
„Gyvenimas yra kova, o atpildo sulaukia tik tie, kurie drąsiai įveikia visus sunkumus ir pasiryžę priimti naujus iššūkius“, – įsitikinęs UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ generalinis direktorius.

Prisiekė daug gyvenime pasiekti

Pažįstantys J. Jurkų puikiai žino – šis žmogus nuolat trykšta energija. Anot Jono, siekiant tikslo, tingiai pėdinti nevalia – reikia daug dirbti, mokytis, veikti.
„Tikslą pasiekia žmonės, kurie veikia. Daugelis labiau mėgsta šnekėti nei prisiimti atsakomybę už savo pačių gyvenimą. Galime turėti daug problemų – jas galime išspręsti, galime padaryti daug klaidų – tačiau galime prisiimti už jas atsakomybę, gauti pamoką ir judėti toliau“, – įsitikinęs socialdemokratas.
Gimęs ir augęs sunkiai galą su galu suduriančioje daugiavaikėje šeimoje (be Jono augo dar aštuoni vaikai, – I. R.), dar vaikystėje jis sau prisiekė gyvenime daug pasiekti.
„Buvau sunkaus būdo vaikas: nors labai smulkaus kūno sudėjimo, tačiau be galo judrus, mokykloje nuolat per pertraukas už bausmę trypčiojantis kampe. Mokytojai iki šiol mane prisimena kaip didžiausią padaužą. Žiūrėk, tai aš su kuo nors susipliekęs, tai kokią mergaitę už kasų patampęs, tai kam ant kėdės smeigtuką pakišęs… Mokytojai pyko, pastabas rašė, ir tik mama manimi tikėjo, niekada nebarė, vis kartojo: „Darbštus mano vaikas“. Ne veltui sakoma, kad švelnus žodis mažam, – kaip moneta, įmesta į ateities gerumo taupyklę. Troškau nenuvilti mamos“, – prisimena J. Jurkus.
Jono „parduotos vasaros“ prasidėjo vos sulaukus aštuonerių – per vasarą ganė karves. Tiesa, per atostogas uždirbti 120 rublių talkinant kerdžiui pirmiausia buvo pasišovęs dvejais metais vyresnis brolis, tačiau jo pasiryžimo užteko vos savaitei. Tada vietoj brolio pradėjo dirbti pirmą klasę pabaigęs Jonas.
Sunku buvo. Dabar J. Jurkus svarsto, kad galbūt todėl mokykloje tiek daug išdaigų krėsdavęs, kad normalios vaikystės neturėjęs, per vasarą su draugais išsidūkti negalėjęs. Tačiau ankstyva darbinė patirtis užgrūdino, įskiepijo suvokimą, kad gyvenime niekas nieko veltui neduoda.
Kalbėdamas apie mamą, iš Anapilio jau jį globojančią, Jonas netikėtai pasikeičia: kažkur išnyksta taip jam būdinga greitakalbė bei sąmojai.
„Labai gero būdo moteris buvo. Niekada mūsų nebardavo. Visada be galo sunkiai dirbo. Reikia įsivaizduoti, kad ji užaugino šešis savo vaikus, tris tėvo vaikus iš pirmosios santuokos bei anūką. Iš viso dešimt vaikų! Be to, dar kolūkyje melžėja dirbo. Tačiau visada būdavo linksma, neprarandanti gero ūpo, giminės subūrėja, branduolys. Mama man buvo didžiulis autoritetas“, – prisipažįsta vyriškis.

Sportas – pagrindinis nesenkančios energijos šaltinis

Nors aštuonias klases J. Jurkus baigė gana gerais pažymiais, dėl materialinių sunkumų negalėjo stoti į technikumą. Vaikinas pasirinko Klaipėdos profesinę technikos mokyklą Nr.14, kur įgijo šaltkalvio, laivų surinkėjo-korpusininko specialybę.
Vos pradėjus mokytis profesinėje mokykloje, atsiskleidė jo sportiniai gebėjimai. Intensyvi sportinė veikla prasidėjo labai atsitiktinai: norėjosi grupės draugams, besigiriantiems savo pasiekimais kroso varžybose, įrodyti, kad ir jis, bloznas kaimo vaikis, yra nepėsčias.
„Sakau, ateisiu rytoj į kroso varžybas ir parodysiu, kaip reikia bėgti. Atėjau, prabėgau, tapau proftechninės mokyklos nugalėtoju.  Mane nusiuntė į Klaipėdos varžybas, kur užėmiau trečią vietą. Taip netikėtai ir „įsivėliau“ į sportą: bėgimas, daugiakovė, gyros kilnojimas“, – prisiminimais dalijasi daugkartinis Mažeikių rajono čempionas, įvairių Lietuvos varžybų prizininkas.
Pirmųjų pergalių skonis užbūrė jaunuolį – visas laisvalaikis buvo skiriamas tik sportui, visos mintys tik geresniems rezultatams pasiekti.
„Mokslas, darbas ir sportas išblaškė visas mano vėjavaikiškas išdaigas, užgrūdino. Sutvirtėjau, išmokau siekti užsibrėžto tikslo. Kasdien rašiau savo sportinių pasiekimų dienoraštį: kiek ir per kokį laiką nubėgdavau, kokius pratimus darydavau, kaip pasirodydavau varžybose. Trenerio neturėjau, todėl ir klaidų dariau, tačiau visada padėdavo ryžtas būti geriausiu“, – sako Jonas, iki šiol kasryt nepamirštantis pasimankštinti, nes sportas – pagrindinis jo nesenkančios energijos šaltinis.
Šių metų birželio mėnesį Mažeikiuose vyko lengvosios atletikos atstovų konferencija, kurioje apžvelgta Mažeikių rajono keturiasdešimties metų lengvosios atletikos istorija. Renginyje Mažeikių šilumos tinklų generalinis direktorius buvo apdovanotas kaip geriausias Mažeikių rajono lengvaatletis. Pasirodo, jo, kaip stajerio, pasiekti rekordai (3000 m 8.50,50; 25 km 1.25.03; 30 km 1.51.10) iki šiol nėra pagerinti.
„Niekada rimtai nevertinau savo sportinių pasiekimų. Tiesiog sportas visada buvo neatsiejama mano dalis, vienas iš banginių, ant kurio stačiau savo gyvenimą. Prisipažinsiu, buvo malonu konferencijoje girdėti, kad trys mano pasiekti rekordai iki šiol nepagerinti, mano pavardė figūruoja aštuoniuose geriausių rajono lengvaatlečių dešimtukuose. Padariau išvadą, kad visai neblogas sportininkas buvau“, – juokiasi J. Jurkus.
Penkiasdešimt aštuonerių metų vyriškis didžiuojasi anūko Arno pasiekimais – trylikametis berniukas jau dukart tapo Lietuvos vaikų futbolo čempionu bei tarptautinio vaikų futbolo čempionato, vykstančio Danijoje, nugalėtoju.
„Senelis už kiekvieną medalį pasiryžęs premijuoti, kad tik jo noras sportuoti neišblėstų“, – šypsosi Jonas.

Visada troško tobulėti

Darbas ir mokslas – kiti du banginiai, laikantys J. Jurkaus gyvenimą. Pasak mažeikiškio, kiek tik save atsimena, jis visada dirbo ir mokėsi. Klaipėdos profesinėje technikos mokykloje įgijęs šaltkalvio, laivų surinkėjo-korpusininko specialybę, dirbo Klaipėdos laivų remonto įmonėje, o vakarais mokėsi vakarinėje vidurinėje mokykloje.
Atlikęs privalomą tarnybą sovietinėje kariuomenėje, 1976 m. atvyko į Mažeikius ir įsidarbino Pabaltijo specialiojoje montavimo valdyboje šaltkalviu montuotoju. Netrukus buvo paskirtas brigadininku, padalinio vadovu. Dirbdamas neakivaizdiniu būdu baigė Mažeikių politechnikumą, įgijo techniko statybininko specialybę.
Vėliau sekė dar svarbesnės pareigos ir aukštojo mokslo studijos: 1987-1990 m. buvo išrinktas Mažeikių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1990-1995 m. teko atsakomybė būti pirmuoju Mažeikių miesto meru.
Neakivaizdžiu būdu mokėsi ir baigė Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas), įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. Po kurio laiko Šiaulių universitete Socialinių mokslų fakultete Ekonomikos katedroje pasiektas ekonomikos magistro laipsnis.
„Visada troškau tobulėti, būti pavyzdys vaikams, geras šeimos tėvas. Žinoma, buvo sunku, labai sunku. Darbe ant pečių gulė milžiniška atsakomybė, o vakarais sportavau, mokiausi. Kelis mėnesius trunkančios komandiruotės ir vėl mokslai, varžybos… Ypač esu dėkingas žmonai Birutei, kuri visada mane suprato, nešė didžiulį krūvį“, – teigė J. Jurkus.

Užsispyrimas neleido pasiduoti

UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ generalinio direktoriaus nuomone, jam labai tinkąs senovės kinų prakeiksmas: „O kad tu gyventum permainų laikais!“. Tik vargu, ar tai buvęs prakeiksmas, gal labiau likimo dovana, stiprinanti valią, užsispyrimą, dvasią.
„Jeigu atvirai, dirbant meru, ypač pirmaisiais metais, visi jautėsi esą mano viršininkai, išskyrus mane patį. Kas norėjo, tas keikė, gąsdino, nurodymus dalijo. Toks laikmetis buvo: subyrėjo sovietinė imperija, Nepriklausomybės keliu pasukome daug ko nežinodami. Sausio tryliktosios įvykiai, pučas Maskvoje… Naktiniai skambučiai man ir žmonai, grasinimai… Nežinau, kaip dabar reaguočiau, o tada į viską žiūrėjau pragmatiškai – išveš, tai išveš, o aš turiu daryti tai, ką, mano nuomone, privaląs daryti“, – sudėtingą visai šaliai laikmetį prisimena buvęs Mažeikių meras.
Mažeikių šilumos tinklams pradėjo vadovauti, kai įmonė buvo ant bankroto slenksčio, paskendusi milijoninėse skolose. Kasdien būdavo atskaičiuojami didžiuliai mokesčiai už taršą.
Vadovas suprato, kad norint išgelbėti vis giliau grimztančią bendrovę, būtinos naujovės. Pačiam žinoti yra viena, tačiau dar reikia įtikinti kolektyvą, rajono vadovus, visus tikrintojus…
„Kai smūgis seka po smūgio, pradedi galvoti, kad galbūt reikėtų numoti į viską ranka. Tačiau užsispyrimas neleidžia. Nuvažiuoji kur nors, pamatai gerų dalykų, duodančių puikius rezultatus, dar labiau azartas pakyla. O spauda rašo, kad esi šioks ir kitoks, o juk laikraščiu visada žmogų skaudžiau galima sumušti nei botagu… Lengviau pasidarė, kai kolektyvas persilaužė, pamatė, kad tos permainos yra gerai. Dabar dirbti vienas malonumas, galima ir pasidžiaugti: jeigu ne siaubingas gamtinių dujų perdavimo mokestis, mažeikiškiai už šilumą mokėtų mažiausiai šalyje; garbingai iškopta iš bankrotinės situacijos; įmonės patalpos sutvarkytos; pakeista dalis vamzdynų… Spendimai, kurie kažkam atrodė avantiūriniai, dabar mažeikiškiams sutaupo apie penkiasdešimt milijonų litų…“, – vardija generalinis direktorius.
J. Jurkų piktina šalies vadovų požiūris į šilumos ūkį – ši sritis palikta politikavimui. Kitose šalyse šiuo klausimu nepolitikuojama. Lenkai apskritai nesupranta, kaip galima iš tokio gyvybiškai svarbaus klausimo daryti politiką.
„Pavyzdžiui, šalies vandentiekininkai per nepilnus dešimt metų gavo paramos apie tris milijardus litų, tuo tarpu šilumininkams skirta vos šimtas penkiasdešimt milijonų. Juk ne Afrikoje gyvename! Šilumos tiekimas privalo tapti strateginė sritis. Būtina spręsti šį klausimą, ieškoti bendro sutarimo, atmesti bet kokį politikavimą“, – įsitikinęs Mažeikių šilumos tinklų vadovas.

Tik bendraminčiai gali nuveikti didelius darbus

Politika – dar vienas Jono gyvenimo banginis. Be Socialdemokratų partijos jis jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Būtent jis drauge su bendraminčių grupe prieš aštuoniolika metų įkūrė Lietuvos socialdemokratų Mažeikių skyrių. Daugelį metų jam vadovavo.
2000 m. buvo išrinktas į Lietuvos  Respublikos Seimą, dalyvavo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto darbe, buvo įvairių tarpparlamentinių ryšių grupių narys. Kartu su tuometiniais rajono vadovais  aktyviai  stengėsi spręsti Mažeikių rajono problemas: Mažeikių kultūros rūmų išpirkimas iš AB „Mažeikių nafta“, Mažeikių policijos komisariato naujojo pastato statyba ir patalpų įrengimas, ligoninės remontas, nuotekų valymo įrengimų statyba, Viekšnių, Sedos ir Senamiesčio vidurinių mokyklų renovacijos darbų vykdymas ir t.t.
Pavyzdžiui, Viešosios bibliotekos darbuotojai su nostalgija prisimena laiką, kai J. Jurkus Seime atstovavo Mažeikių rajonui – parlamentaras iš savo lėšų užsakydavo spaudą bibliotekai, padovanojo daugiau nei 200 įvairių knygų.
„Nenoriu, kad nuskambėtų pernelyg pakiliai, tačiau man partija – kaip tikinčiajam bažnyčia. Esu komandos žmogus. Žinau, kad tik su komanda, kurią turi sudaryti bendraminčiai, galima kažką pasiekti. Tik bendraminčiai, truputėlį fanatikai gali nuveikti didelius darbus, naudingus šaliai, rajonui ir patiems sau. Deja, dabar taip nėra. Atsirado daug prisiplakėlių, kurie tik sau siekia naudos. Nedidelis šaukštas deguto gadina statinę medaus. Tačiau ne tik mūsų partijoje kyla ši problema – visose partijose tokių prisiplakėlių pakanka“, – apgailestauja socialdemokratas.
Jo nuomone,  partijos greitai nuo tokių „bendraminčių“ apsivalytų, jei rinkėjai nuolat stebėtų partijų veiklą, keltų joms didelius reikalavimus, atsispindinčius rinkimų rezultatuose.
„Labai svarbu, kad žmonės prieš rinkimus gerai pasidomėtų kandidatais, pasvertų jų darbus, neitų balsuoti „iš pykčio“, nerinktų tik dainuojančių ar šokančių, o apie įstatymus mažai nutuokiančių. Tačiau visų svarbiausia, kad gyventojai suvoktų savo pareigą dalyvauti rinkimuose. Žmogui, gyvenančiam demokratinėje valstybėje turi būti privaloma eiti balsuoti, rinkti valdžią. Taip pat, kaip per valstybines šventes iškelti vėliavą, laikytis viešosios tvarkos. Tada ir partijos atsisijotų, neliktų vienkartinių, išplaukusių „ant bangos“, atsirastų didesnė atsakomybė, gyvenimas gerėtų“, – įsitikinęs J. Jurkus.