Partijos laikraštis

    Archyvai

Posts Tagged laiškas

Seimo nario Vytenio Povilo Andriukaičio atviras laiškas seimo nariams

Dėl apkaltos proceso Seimo nariams A. Sacharukui ir L.Karaliui

Šį laišką paskatino parašyti įvykiai, prasidėję Lietuvos Respublikos Seime, vieši Seimo narių pasisakymai, o taip pat viešai Seimo nario A.Sacharuko pateikiama melaginga informacijai visuomenei per viešosios informacijos priemones po Konstitucinio Teismo paskelbtos išvados dėl Seimo narių A.Sacharuko ir L.Karaliaus veiksmų, šiurkščiai pažeidusių Seimo nario priesaiką.

2010 m. spalio 27 d. Konstituciniam Teismui paskelbus išvadą, kad Seimo nariai A.Sacharukas ir L. Karalius sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seime prasidėjo aktyvios apklausos, kas kaip balsuos, kokie bus galimų viešų ir neviešų susitarimų tarp frakcijų, tarp pozicijos ir opozicijos rezultatai, kas galės, o kas negalės balsuoti, kokie gali būti politinių jėgų pasikeitimai. Pagaliau, Seimo narys V.Žiemelis ėmėsi iniciatyvos apklausti Seimo narius, ar jie jau yra, o jei yra – tai kaip yra apsisprendę balsuoti dėl galutinio Seimo sprendimo, panaikinant Seimo narių mandatus.
Vargu, ar tokia praktika atitinka etinius ir teisinius reikalavimus, keliamus Seimo nariams laikytis nešališkumo principo, kol apkaltos procedūra nėra užbaigta. Bet tai palikime liaudies tradicijai „ visi taip darytų“.

Daug įdomiau klausyti Seimo narių pasisakymų, kodėl jie negalės balsuoti už vienokį ar kitokį sprendimą. Pagrindiniai motyvai yra šie: pats esąs balsavęs už kitą Seimo narį, pats esąs išvykęs į ilgesnę kelionę be pranešimo Seimo struktūroms, esą, buvusi tokia praktika, o be to – statutas numatąs tik švelnias sankcijas. Jei jau kartą buvo sankcija pritaikyta, tai antrą kartą bausti negalima. Kai kurie Seimo nariai teigia, kad Konstitucinio Teismo išvada – rekomendacinė, o Seimo nariai gali balsuoti tik pagal savo sąžinę, nors ir yra patvirtinta išvada dėl šiurkštaus priesaikos sulaužymo. Dar išsakomi argumentai, kad prasidės apkaltų „griūtis“, mat kiekvienas, kuris vienaip ar kitaip yra pasielgęs, yra pažeidęs Konstituciją. O nepažeidusių gal tėra tik keletas Seimo narių. Girdėti ir politinių argumentų – štai padidės valdančiosios daugumos Seimo narių, nes naujieji nariai ateis į A.Valinsko frakciją.

Ir dėl šių motyvų nebūčiau rašęs šio viešo laiško, jei ne žiniasklaidos priemonėse pasirodžiusi A.Sacharuko ir jo bendrapartiečio G.Vagnoriaus skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija. G.Vagnorius gali būti ir klaidinamas savo partijos kolegų Seimo narių, mat pats nėra Seime ir tikslios informacijos neturi. Bet Seimo narys A.Sacharukas yra ir šių įvykių dalyvis. Jam privalu sakyti tiesą ir tik tiesą, jei jis trokšta teisingo ir nešališko sprendimo. Bet šiurkščiai Konstituciją pažeidęs ir sulaužęs priesaiką Seimo narys A.Sacharukas komercinėje TV3 laidoje „Kodėl“ 2010 m. lapkričio 8 d. teigė, ( cituoju ): „ yra Andriukaitis, kurio bylas aš tyriau…korupcijos…ir jis puikiai apie tai žino…nuo kadencijos pradžios man kerštauja…jisai iki dabar sėdėtų kalėjime…Ponas Andriukaitis, Seimo atstovas Konstituciniame Teisme mėlynavo tiesiog iš nervų ir iš baimės…kai jo užklausė: „ponas Andriukaiti, jūs norite apsivalyti? Sako, net yra etikos komisijos išvada, kur jūs asmeniškai be pateisinamos priežasties praleidote šešis posėdžius. Sako, tai gal nuo savęs pradėkit…“

Štai ir argumentai, ar ne tiesa? Keista, juk Seimo narys A.Sacharukas ar jo advokatas galėjo pateikti įrodymus, kad jis (ar advokato ginamasis) tyrė mano taip vadinamą „bylą“, bijosi mano keršto ir pagrįstai reikalauja mano nušalinimo nuo laikinosios komisijos darbo, o taip pat tokį prašymą pateikti Konstituciniam Teismui, kad mane nušalintų nuo atstovavimo Seimui. Tai kodėl šių teisėtų veiksmų A.Sacharukas ar jo advokatas neatliko? Na, o Seimo nariai gali ir patys nesunkiai sužinoti, kada gi mane svarstė Seimo Etikos ir procedūrų komisija. Tad ar gali būti kas nors dar akivaizdžiau už tai, jog toks A.Sacharuko pasisakymas yra akivaizdus melas, naudojamas kaip šantažo priemonė man įbauginti.

O dabar noriu painformuoti Seimo narius, kad aukščiau tekste paminėtus jūsų motyvus A.Sacharukas ir L.Karalius bei jų advokatai Konstituciniame Teisme naudojo savo gynybai. Gaila, kad viešuose Konstitucinio Teismo posėdžiuose Seimo nariai nepanoro dalyvauti. Būtų įsitikinę, kad šių Seimo narių gynyba turėjo du tikslus – įrodyti, kad taip elgėsi dauguma Seimo narių, kad dėl to negali būti pažeistas lygiateisiškumo principas kitų Seimo narių atžvilgiu ir, kad šis procesas yra politinio susidorojimo procesas, o ne konstitucinės atsakomybės nagrinėjimo procesas. Tai nesunkiai galima patikrinti Konstitucinio Teismo stenogramose. Juo labiau, kad ir aš Konstituciniame Teisme sutikau su argumentu, kad mano praleisti Seimo posėdžiai taip pat būtų Teismo nagrinėjami.

Konstitucinis Teismas pasisakė, kad: „ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, sprendžiant kiekvienu atveju būtina įvertinti veiksmų pobūdį, jų turinį, atlikimo aplinkybes, laiką, vietą, veiksmų sistemingumą, pakartotinumą, trukmę, veiksmus atlikusio asmens elgesį po jų padarymo, kitas reikšmingas aplinkybes.“

Kilę to išdavoje padariniai ir visa kita turi būti vertinama kompleksiškai. Tad jei ir buvo ar yra Seimo praktikoje Konstitucijos reikalavimų pažeidimų, ne kiekvienas pažeidimas gali būti prilyginamas šiurkščiam. Ir Seimo nariai, išsakydami savo galimo balsavimo motyvus, turi į šias Konstitucinio Teismo charakteristikas atsižvelgti sistemiškai.

Be to, nėra jokių kitų galimybių vertinti kiekvieno iš mūsų veiksmus ar jais buvo šiurkščiai pažeidžiama Konstitucija, nes tai nustatyti gali tik Konstitucinis Teismas.

Taigi visi, kurie bandome vertinti savo ar kitų padarytus pažeidimus, gavome aiškius kriterijus, pagal kuriuos galime palyginti savo ir šių dviejų Seimo narių atliktų veiksmų charakteristikas. Tad, kartoju, Konstitucinis Teismas iš Seimo narių advokatų gavo kelių metų Seimo narių posėdžių lankomumo statistiką, o taip pat žinojo apie atvejus, kai Seimo nariai balsavo už savo kolegas.

Gynyba teikė ir argumentus apie tai, kad čia vyksta politinio susidorojimo procesas. Ir štai dabar matosi akivaizdžios A.Sacharuko , V.Žiemelio, G.Vagnoriaus pastangos parodyti būtent tokią esminę potekstę.

Deja, Konstitucinis Teismas nustatė ką kitką, būtent, kad:

A.Sacharukas
– nepaisė iš Konstitucijoje, jos 59 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato principo, taip pat Seimo nario mandato individualumo reikalavimo kylančio draudimo balsuoti už kitą asmenį;
– išreiškė ne Seimo nario L.Karaliaus, bet savo valią;
– uzurpavo Seimo nario L.Karaliaus teisę savo nuožiūra balsuoti, priimant įstatymus ir kitus aktus;
– pažeisdamas iš Konstitucijos 69 straipsnio kylančius reikalavimus balsavimo procedūrai, iškreipė balsavimo rezultatus.
L. Karalius
– išvykdamas į kelionę žinojo apie Seimo posėdžius, tačiau neprašė Seimo valdybos pritarimo;
– ilgą laiką keliavo asmeniniais tikslais ir be svarbių ir pateisinamų priežasčių nedalyvavo Seimo darbe;
– turėdamas teisę sugrįžti į Lietuvą, be svarbių ir pateisinamų priežasčių šia teise nepasinaudojo;
– neišnaudojo buvusių galimybių susisiekti su Seimu ir pranešti apie savo nedalyvavimą;
– nedalyvavimą aiškino priežastimis, kurios šioje byloje yra paneigtos įrodymais, o L.Karaliaus paaiškinimai nėra nuoseklūs ir nuoširdūs.

Tai įrodyta ir pagrįsta. Konstitucinis Teismas , vertindamas, ar Seimo nario pažymėjimo palikimas ir nedėjimas pastangų jį surasti sudarė sąlygas juo pasinaudoti kitam asmeniui, konstatavo, kad nėra galimybės tokią išvadą padaryti. Suprantama, tai išvadai pagrįsti reikėjo ikiteisminio tyrimo, bet Seimas atsisakė tai padaryti. Tačiau Konstitucinis Teismas kategoriškai neatmetė tokios išvados galimybės.

Tad lieka retorinis klausimas – kur čia susidorojimo politika? Galima perskaityti daugelį konstitucinės teisės teoretikų ir įsitikinti, kad teisinis konstitucinis procesas visada yra Tautos kaip politinės bendruomenės (Political body) konstitucinės politikos (policy) išraiška, bet ne politinių sąskaitų suvedinėjimo procesas.

Konstitucinio Teismo išvadoje taip pat aiškiai pasakyta, kad „ta aplinkybė, kad už teisės pažeidimą asmeniui buvo taikyta tam tikra teisinė atsakomybė (civilinė, drausminė, administracinė, baudžiamoji ar kt.) ir šiam asmeniui už tą patį teisės pažeidimą yra taikoma konstitucinė atsakomybė, nereiškia, kad yra pažeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem“ (nebaudžiama antrą kartą už tą patį). Tad ir asmenų lygiateisiškumo principas yra nepažeistas. Ir apkaltų griūtis neprasidės, nebent Seimo nariai darytų naujus nusižengimus ir atsirastų pagrindas apkaltoms.

Daug svarbesni motyvai, kai Seimo narys kalba, kad Konstitucinio Teismo išvada rekomendacinė, tad Seimo narys balsuos laisvai pagal savo sąžinę. O štai jau sąžinės niekas nevaržo, netgi paties Seimo nario duota priesaika. Ar tikrai taip? Tad cituoju Konstitucinio Teismo nutarimą: “prisiekdamas Seimo narys besąlygiškai įsipareigoja laikytis visų konstitucinių vertybių, sąžiningai tarnauti Tėvynei. Tarp Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų negali ir neturi būti jokio atotrūkio. Seimo nario sąžinė turi būti orientuota į Konstituciją. Valdžios galias, tuo pačiu ir Seimo nario galias riboja Konstitucija, tuo pačiu ir Konstitucinio Teismo nutarimai bei sprendimai ir išvados. Konstitucinio teismo nutarimai, sprendimai, išvados turi privalomąją galią visiems piliečiams ir visoms institucijoms. Konstitucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas, kuris nei vieno piliečio ir nei vienos institucijos ar pareigūno ar politiko neatleidžia nuo konstitucinės atsakomybės. Todėl ir Seimo narys yra saistomas priesaikos, tik į konstitucines vertybes orientuotos savo sąžinės ir konstitucinių imperatyvų.“ „Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis vien tik savo sąžine ir ignoruoti Konstituciją.“ „Konstitucinio Teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taigi ir sulaužė ją) yra galutinė. Jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas negali jos pakeisti ar panaikinti.“ „Tokia išvada negali būti pakeista ar panaikinta nei referendumo, nei rinkimų ar kuriuo nors kitu būdu“. “Išvada susaisto Seimą tuo atžvilgiu…kad Seimas neturi įgaliojimų spręsti, ar išvada yra pagrįsta ir teisėta. Nors Seimo nariai, spręsdami, ar asmenį pašalinti iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, balsuoja laisvai, tai nereiškia, kad Seimo nariai nėra saistomi savo duotos priesaikos.“

Atrodo, kad aiškiau ir būti negali, šios visos citatos paimtos iš galiojančių Konstitucinio Teismo nutarimų. Konstitucinė doktrina šiuo požiūriu yra aiški.
Belieka išsiaiškinti, koks gi yra santykis tarp apkaltos procese dalyvaujančių institucijų. Vėlgi tenka cituoti KT nutarimus: “Apkalta, kai asmuo pašalinamas iš pareigų, yra vienas iš Konstitucijoje numatytų valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, apsaugos būdų.“ „Pašalinimas iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka nėra savitikslis. Apkaltos konstitucinė paskirtis daug platesnė – užkirsti kelią asmenims, kurie sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.“ Apkaltos giluminė prasmė yra užtikrinti, kad asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką, niekad neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su priesaikos davimu. Kitoks apkaltos prasmės aiškinimas padaro beprasmį patį apkaltos konstitucinį institutą ir būtų nesuderinamas su atsakomybės už priesaikos sulaužymą esme.

Pagal Konstituciją, įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valdžios institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas. Kiekvienai iš jų nustatyti jos funkcijas atitinkantys įgaliojimai. Tik Konstitucinis Teismas teikia galutinę išvadą, ar asmuo sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Tik Seimas pagal šią išvadą priima sprendimą – patvirtina juridinį faktą. Toks Seimo sprendimas yra galutinis.

Šios dvi institucijos negali veikti taip, kad būtų paneigiamas atleidimo nuo konstitucinės atsakomybės klausimas. „Todėl Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą tenka ypač didelė atsakomybė: demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės – pašalinimo iš užimamų pareigų.“

Tad nuosekliai skaitant visus Konstitucinio Teismo nutarimus ir išsiaiškinant oficialią konstitucinę doktriną, darosi aišku, kaip reikia spręsti konstitucinės atsakomybės klausimus.

Pastarosiomis dienomis prasidėjo Seimo nario A.Sacharuko ir jo bendražygių akcijos – žinučių ir slaptų įrašų viešinimas, melagingos informacijos skleidimas, klaidinant visuomenę, kad tiek Seimo komisija, tiek Konstitucinis Teismas kažko nesvarstė. Tuo bandoma nukreipti dėmesį nuo konstitucinės atsakomybės klausimo. Tokia šantažą primenanti veikla demokratinėje valstybėje negali būti pateisinama. Politika reikalauja sąžiningos Seimo narių pozicijos.

2010-11-10, Vilnius

LSDP Mažeikių skyrius